Kaip sako, mano eteris, ką noriu tą rašau..
O iš tikrųjų norėtųsi pasidalinti tokiu pastebėjimu. Nesenai grįžau iš draugiško pasisėdėjimo „pube”. Iš tikrųjų, nieko ypatingas pasisėdėjimas – draugiški pokalbiai, naujos į galvą šaunančios mintys apie kurias ir ruošiuosi parašyti. Beje, ar žinojote, kad Platono mąstymo vieta buvo tualetas?
Taigi ne tualetiniai pamąstymai apie žmonių pasyvumą, aliuzija į lietuviškumo tradicijas.
Esu dalyvavęs labai daug kur – klubuose, susirinkimuose, bendraminčių būreliuose, studentiškose organizacijose Lietuvoje, ir Europoje. Daug laiko praleidau mokydamasis ar skaitydamas knygas, be to laisvu metu dalyvaudamas organizacinėje veikloje, ir vis viena jaučiuosi tarsi būčiau namisėda.
Ar teko jums save pagauti situacijoje, kada suprantate, jog tampate namisėda? Kai televizorius yra geriausias draugas, o alaus skardinė – meilužė? Ar dažnai tai nutinka?
Teko ir man. Mokiausi tada pagal mainų programą Švedijoje, televizoriaus nebuvo ir alaus dažnai negerdavau, tačiau lindėdavau prie kompiuterio ir knygų didžiąją laiko dalį. Svarsčiau: ar iš tikrųjų leidžiu laiką vėjais? Juk knygos, mokslai yra svarbu, kai tuo tarpu draugai graikai, amerikiečiai bei ispanai siaučia pašėlusiuose vakarėliuose į kuriuos buvau pakviestas ir aš.
Pažįstu ne vienos tautybės žmonių ir vis stebiuosi, kaip amerikiečiai gali domėtis sportu nepriklausomai nuo lyties. Visi žaidžia, jei tik yra grupė žmonių ir idėja paspardyti kamuolį ar pamėtyti lėkštę (frisbi) jie lauke, nepriklausomai nuo oro. Nuo jų taip pat neatsilieka graikai, kurie kaip ir ispanai ar brazilai nuo futbolo neatsitraukia. Kas žavi dar, jog amerikiečiai šoka fantastiškai. Ką jie išdarinėja šokių aikštelėje tiesiog raibsta akys.
Taigi netapau per didelė knygų žiurkė, nors kai kas galėtu pilnai tai įrodyti, tačiau išmokau šokti iš amerikiečių, žaidžiau frisbį su amerikiečiais, ispanais, graikais, kanadiečiais, ir tai ne vien vyriškos lyties atstovais, bet merginos lygiai tiek pat prisidėjo prie žaidimo kaip ir vaikinai.
Juk tikrai galima atsiplėšti nuo televizoriaus, kai rodo politikos kovas, bei dvikovas, kai motina teisiama už vaikų pasmaugimą, ar policininkas už vaikų suvažinėjimą. Nuotaiką gadinamės mes patys sau, todėl pasyvumas kaip liga greitai mus aplanko. Juk nieko blogo aplankyti vietinę smuklę, ir joje maloniai praleisti laiką socializuojantis, vietoj pasyvaus sėdėjimo prieš televizorių.
Pasaulis platus įvairių galimybių, tačiau nereikia būti pasyviam ir jos pačios atsivers prieš akis, o toliau viena galimybė seks kitą, ir tai taps užburtu ratu – socialiniu aktyvumu.
Supaprastintai pasakius: būkit žmonės, mąstykit ir veikit..