„Kuo ji [neapykanta] intensyvesnė, tuo labiau šio pasaulio neapkentėjai nuo jo nutolę. Kad galėtume neapkęsti taip aistringai ir smarkiai, kaip siūlo mūsų įaudrinta vaizduotė, turime atmesti pasaulį tokį, koks jis yra” L. Donskis – „Neapykantos formos”
Sunku pasakyti ar tai politinė, ar daugiau psichologinė analizė ir interpretacija, tačiau kultūrinė antropologija vargu ar gali būti, kadangi neapykanta yra universalus jausmas tiek pat ir reiškinys. Kaip vėliau sužinosime, jis yra kultūriškai priklausomas, todėl ir antropologiškai turėtų būti vertinamas.
Norėtusi paanalizuoti emigracijos problemą per anksčiau pateiktos citatos prizmę. Ekonominės priežastys daugiausiai skatina emigraciją, tačiau visi esame socialinės būtybės, kurioms reikia sociumo, kaip pasakyti V.Kavolis – socialinės aplinkos.
Teko gyventi Švedijoje. Tuo gyvenimo laikotarpiu, kaip niekad daug teko analizuoti Lietuvos politinę, socialinę, ekonominę sistemas ir lyginti su tuo metu vyravusiomis Švedijoje. Kritikos žodžių negailėta. Kritika tiek racionalių faktų analizė, tiek galima sakyti, neapykanta ir nepakantumas Lietuvos sistemoms, bei žmonėms.
Apverčiant cituojamų sakinių esmę būtų galima gauti teiginį: kuo labiau nutolę nuo savo pasaulio, tuo didesnė neapykanta jam. ir jau ne pirmą kartą pagaunu save galvojant šia tematika.
Randasi du paaiškinimai, nors gilinantis būtų galima mėginti paneigti tokius teiginius, tačiau pirmiausiai iš šalies geriau pastebimi minusai sistemos, kurioje buvai. Atsiranda santykinis lyginimas su ta sistema, kurioje tenka gyventi dabartiniu momentu. Antrasis argumentas labiau susijęs su neapykanta ir „savosios” sistemos demonizavimu, kadangi taip atsiranda makro savęs pateisinimas, bei priežasčių kūrimas, kad nereikėtų grįžti namo.
Taigi cituojamų teiginių neverta per daug ginčyti. Ne vien fizinis atstumas prisideda prie nutolimo nuo savojo pasaulio, tačiau emociškai bei psichologiškai meilės jausmai keičiami neapykanta tam, kad galėtum save pateisinti ir įtvirtinti. Tokiais atvejais neapykanta pirmiausiai turėtų būti patiriama savo atžvilgiu tol, kol formuojasi įniršio ir bejėgiškumo jausmo išgyvendinimas ir pakeitimas neapykanta savam žmogui, kraštui ir pasauliui.
Įdomiausia tai, kad iš tikrųjų tai pastebima kultūriškai. Lenkai, pakistaniečiai, turkai, kurdai, jugoslavai gal kiek mažiau, bet laikosi savame kultūriniame rate, kuris yra tarsi neliečiamas, tačiau lietuviška neapykanta kraštui ir sistemai pasąmoningai veda prie to pačio lietuvio neapkentimo užsienyje ar kur jis be būtų. Tokia neapykanta dažniausiai išsivysto iš baimės. Mes nekenčiame tų, kurių nesuprantame ir bijome.
Užsienyje tai labai jaučiama iš vietinių gyventojų reakcijų.