Kiekvieną karta susidurinat su panašia užduotimi, mintiniu įsivaizdavimu, nesuprantu, kuo dabartinis visuomenės su visuomeninėmis institucijomis išsivystymo lygis nėra geras. Yra kuriamos primityvios bendruomenės, ale bandoma viską padaryti iš naujo, įsivaizduojant, kad bus geriau.
Tačiau.. turint tam tikrus gebėjimus, gebėjimų visumą, įrankius, protines galias, greičiausiai prieisime prie tų pačių institutų sukūrimo. Kodėl? Ogi jie ir dabar šiaip sau neatsirado, tai buvo kažkokio vystymo pasekmė, klaidų/bandymo metodais. Taip, primityvioje šiaudinių namų bendruomenėje sexshopas nereikalingas.. Tačiau didintant bendruomenę, atsiranda papildomi administravimo institutai, pramogų vietos (pliažai vasarą, baseinai žiemą, ir t.t) ir galiausiai lėtą vystymą visko iš naujo žvelgiant į perspektyvą gausime realiai tai, kas yra dabar.
Bėgimas į kaimą, kaip psichologinės ramybės siekis? Nuo didžiosios visuomenės nepabėgama, naudojama tais pačiais pažangiais įrankiais, kai reikia, naudojami priimtini finansai, galbūt gyvenimo tempas sumažinamas, tačiau žinant tai, mieste galima pasiekti lygiai to paties.
Atrodo viska bandant apibendrinti, grįžtama prie to paties – Kiek lietuvių tiek partijų. Nepatiko, nesutari su visuomene ir jos vystymosi kryptimi, kuri savo, ir galvoji, kad iš tiesų padarysi geriau.. Susirandi pasekėjų, gyvenate, 5, 10, 20 metų pagal save, o po to? Vaikai išeina į visuomenę, ir išdrąsko „šiaudinių namelių bendruomenę”.
Žiūrint į Amish bendruomenę, taip jie išlaikė savo primityvumą, tačiau neišvengė elektrifikacijos, nesuvaldė naujosios kartos modernizmo siekio. Taip pažangą galima sustabdyti, tačiau ji neišvengiama, todėl esu linkęs iš dabartinės visuomenės pažangos rinktis geriausius pavyzdžius, juos naudoti ir tobulinti, o ne bėgti nuo problemų į kaimą, pradėti gyventi primityviai, vien tam, kad paprasto žmogaus protas tiesiog negebus suvokti visų visuomenės pažangumo insititutų poreikio ir veikimo principu masto.