Eilinį kartą sėdint pirtyje radosi tokia mintis.
Priešistorė tokia, kad mes sportuodami savarankiškai niekada nepasieksime tokių pačių rezultatų kaip treniruodamiesi su treneriu. Kodėl?
Ogi treneris nustatęs tam tikrą krūvį, treniruotės eigoje tikrina pulsą, žiūri kitus parametrus, komandos narių nusistatymą, todėl kai jau atrodo „nebegaliu” treniruotėje su kitais asmenimis „lipi per save” ir darai tai, ko treniruodamasis savarankiškai sakytum – užtenka ir baigi.
Taigi, fotografas atskleidžia mus, kaip mes atrodome išoriškai tam tikroje situacijoje, tam tikroje emocijoje ir pan. Jis mus nufotografuoja tokį, koks mes esame žmogus. Jei tą akimirką liūdime – liūdnas, jei linksminamės – linksmas, gražus, pasidažęs, pakrypęs.
Siekiant išgauti tam tikrą emociją, pozą, specialistas pakoreaguos jus, kad nuotraukoje būtų įkūnita kūrėjo vizija.
Taigi selfis – šiuo atveju yra kaip per treniruotę – tai, kas – „užtenka”, kad pamalonina savimeilę, tačiau neparodo tikrų galimybių, tikro vaizdo, nes mes tenkinamės tik tai, kas mums gražu, gera, patogu.
Taigi fotografas yra tarsi mūsų išorinio vaizdo atskleidėjas, patinka mums jis, ar nepatinka – mes esame tokie, kokius mus rodo fotografija.
Galbūt mums lengviau suprasti vizualų savo paties vaizdą, nei tai darytume pas psichologą ieškodami vidinio savęs vaizdo. Be to vidinis savivaizdis yra tarsi fantazija, jis nėra užrašytas, nupieštas, jis yra tai, kas išsisklaido sukilus emocijai. Tai tarsi savivaizdžio formavimas ramaus vandens paviršiuje, tačiau į vandenį metus akmenį (a.k.a. pykčio/meilės jausmus) vanduo suraibuliuoja tiek, kad savivaizdis visai išsidarko, ir reikia ieškoti būdų raminti „vandenį”, kad vėl būtų galima pažiūrėti į save vandens paviršiuje. Taigi į tokį laikiną, trapų, neišliekantį, besikeičiantį.
Kol rašiau, mintis ir pakito. Turime mes save priimti tokius, kokie esame, net ir kreivoje fotografijoje ir kurti save nepastovume.