Kelionės į Londoną nuotykiai

O buvo taip..

Gruodžio 10 dieną buvau pakviestas į Kalėdinį paminėjimą Lietuvos ambasadoje Didžiojoje Britanijoje. Į Londoną išvažiavau iš vakaro, kad nereikėtų skubėti dienos metu. Kad kelionėje lengviau sektųsi orientuotis pasiėmiau satelitinę navigacijos sistemą (sutr.navigaciją). Nakvojausi pas pusbrolį namuose West Dryton – vakarinis Londonas, prie Heathrow oro uosto. Į renginį išvažiavau valanda prieš, tačiau Londonas pasidoro gali būti kaip Amazonių džinglės..
Navigacija rodo, kas jai patinka, o eismas vyksta dar kitaip. Taigi įstrigau kamštyje. Į susirinkimą vėlavau nei daug nei mažai – tik apie valandą. Žinant, kad visas renginys tęsėsi tik dvi valandas, valandos vėlavimas tikrai nebuvo sutinkamas palankiai. Visas pobūvis jau buvo pačiame įkarštyje, ir įgriuvus kaip baltai varnai reikėjo kažkaip prisitaikyti prie esamos situacijos. Iš padėties gelbėjo Anglija.lt redaktorius Vytautas. Šaunus vaikinas, ieškojęs laimės Manchester galiausiai apsistojo Londone. Visai įdomiai pabendravom, tačiau matydami mūsų sunkiai besirezgantį pokalbį priėjo gydytojų šeima, kurie turi privačią kliniką Londone, įdomūs žmonės ir dar įdomesnė istorija. Galiausiai besiskirstant svečiams teko dar persimesti pora žodžių su Lietuvių sąjungos pirmininke Živile Ilgūnaite ir vakaras baigėsi, net jam neprasidėjus (iš mano perspektyvos).Linksmoji dalis prasidėjo važiuojant namo. Aišku neskaitant to momento, kad Ambasada randasi centriniame Londone, kur už įvažiavimą reikia mokėti, ir aš dar pastatęs mašiną netoliese nesusimokėjau už stovėjimą – tai atmosfera buvo šiek tiek įkaitinta. Taigi naudodamasis navigacija pasižymėjau greičiausią maršrutą, tai porą ratų apsukes apie centrinį karalienės parką, pavažinėjęs skerskagatviais nutariau navigacijos paslaugu atsisakyti, ir patraukti šiaurės kryptim, link namų. Sekėsi irgi ne kaip. Gatvės vienpusio eismo vėl vedė link centrinio parko. Taip važinėjau ratais nežinodamas kaip išvažiuoti. Galiausiai patekau į pažįstamu numeriu pažymetą kelią. Vėliau navigacija vėl parodė ten, kur klystkeliai – džiunglės.

Dar vienas faktas – mano mašina naudoja ir dujas, ir benziną. Taigi buvo visko pakankamai, kad kelionei namo užtektų. Pravažiavus dalį A406 kelio, ir vėliau išvažiavus į M25 ir patraukus namo, dujos baigėsi – visai netikėtai. Važiuojant toliau ir dairantis degalinės baigėsi ir benzinas. Ženklai rodė, kad degalinė už 3 mylių (3x 1,6 km = 4,8 km) o iki mašinų stovėjimo aikštelės puse mylios. Tai stumiau mašiną aštuonis šimtus metrų, kad situacija atrodytu absurdiškesnė pasakysiu, kad aš su kostiumu, kaklaraištis permestas per petį, vasariniai batai skirti viduje dėvėti ir puse dvylikos nakties. Kaip pareigingas vairuotojas palikau mašiną parkinge, paskambinau pagalbai, kad benzino atvežtų, tačiau išgirdus 100 svarų kainą už litrą benzino, kažkaip apsigalvojau. Išėjau laimės ieškoti iki degalinės. Keliavau tamsiu keliu tuos kilometrus, baisu, kad nenutrenktų pravažiuojančios mašinos, taip pat kankina mintis, kad degalinė nebūtų uždaryta, juk vėlus metas, bet einu toliau. Pamačius tilta ant jo užsikoriau perėjau greitkelį, kad nuo didesnio pavojaus apsisaugočiau. Po valandos žygiavimo pagaliau buvau vietoje. Aišku vieną – benzino neturiu kur susipilti, juk neleisiu sau į kišenę, reikia į kur supilti. Bakelį kuri parduoda dekalinėje pirkti brangu, pinigų mažai. Pirkau mineralinio butelį – išgėriau pora gurkšnių ir per tvorą, kad turėčiau kur kurą pilti. Indijos kilmės pilietis atsisakė pilti benziną į mano pirktą butelį – baudos gresia ir visas kitas moralas. O man atejos penkis kilometrus jau ginčams laiko ir nervų mažai, dar reikia tiek pat pareiti, ir namo parvažiuoti, o naktis tamsi. Pirkau bakelį – 5 svarai iš kišenės. Prisipyliau degalų 3 litrus, kad mažiau svertų, juk nešti reikia. Šalta, tamsu, kelias tolimas, vėlu.. keliauju..

Grįžus prie mašinos sužinau dar vieną naujieną. Mirksintys avariniai žibintai ir stovėjimo lempos numarino akumuliatorių – mašina nebesiveda. Dar linksmiau, šalta, tamsu, baisu.. teks miegoti ant kelio, telefonas išsikrovės, iki namų dar apie šimtą kilometrų. Iš paskutiniųjų jėgų užstūmiau mašiną ant kalnelio – parkingas gi įkalnėje. Apsukau mašiną, ir galvoju – turiu vieną bandymą, pastumti mašiną kiek beturiu jėgų ir tikėtis kad užsives. Neužsivedė.

Liko tamsa, šaltis ir visa kita, dar baimė, kad niekada iš ten neišsinešdinsiu, nes telefono neturiu, ir niekas nestoja.

Sustojo anglas važiuojantis iš Led Zeppelin koncerto priekinių žibintų nusivalyti, kai užpuoliau, tai ir žibintų nenusivalė, bet aš jau buvau mašinoje pakeliui į namus..
Mašinos pasiimti grįžau kitą rytą su broliu..

Pačiam dabar važiuojant pro tą vietą ima juokas, kiek vargo dėl litro benzino..

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *